Juodauogis šeivamedis

Aprašymas

Juodauogis šeivamedis pavasarį apsipila baltais žiedais, o rudenį juodai mėlynų uogų kekėmis, nuo kurių ir kilo jo pavadinimas. Mūsų kraštuose šis augalas dar nėra tinkamai įvertintas – o juk jis ne tik puiki sodo puošmena, bet ir nuostabus pagalbininkas kulinarijoje bei liaudies medicinoje. Šeivamedis žydi nuo gegužės iki pat liepos. Žydėjimo metu augalas atpažįstamas ne tik iš gražių žiedų, bet ir iš lapų, kurių kraštai pašviesėja, todėl augalas atrodo ypač dekoratyviai ir prie sodybos, ir miesto sode.

Iš šeivamedžio žiedų gaminamas sirupas ar limonadas daugelyje šalių taip vertinamas, kad šio medžio žydėjimo yra nekantriai laukiama. Švento medžio reputaciją šeivamedis pelnė todėl, kad jau nuo seno yra laikomas namų saugotoju, apsauga nuo blogio ir stebuklinga liaudies medicinos ir kulinarijos priemone. Naudingos ne tik šio augalo uogos ir žiedai, bet ir lapai, žievė, ir jaunos šakelės. Žiedai yra vertingi, nes juose yra organinių rūgščių, eterinių aliejų, rauginių medžiagų, uogose daug vitamino C, karotino, rūgščių. Uogų ir žiedų užpilai labai rekomenduojami norintiems numesti svorio, sergant peršalimo ligomis, gripu, bronchitu, plaučių uždegimu, reumatu ir kt.

Šeivamedis nėra įnoringas medis, jis gerai auga ir neidealiomis sąlygomis. Juodauogiui šeivamedžiui labiausiai patinka saulėtos vietos su drėgnu, maistingu, puriu, šarminiu arba neutraliu dirvožemiu, bet jis gerai toleruoja ir kiek rūgštinį dirvožemį. Be to, mūsų klimate šio augalo nepuola ligos, todėl jį auginti nėra sunku.

Turėkite omenyje, kad šeivamedžio uogas galima valgyti tik kai jos visiškai prisirpusios, įgavusios tamsiai violetinę, kone juodą spalvą, nes neprisirpusiomis uogomis galima apsinuodyti!