Goji (dygliuotasis ožerškis)

Aprašymas

Krūmas užaugantis apie 2,5 m į aukštį ir 1,5 m į plotį. Žydi gegužės-rugsėjo mėn. Uogos noksta rugsėjo mėn. Derėti pradeda trečiaisiais augimo metais. Vakarų šalims goji uogos – naujiena ir sensacija, Rytų šalims – tūkstantmečio patvirtinta vertybė. Dėl didelio antioksidantų, vitaminų ir amino rūgščių kiekio, esančio goji uogose, jos dar vadinamos „jaunystės eliksyru“ ir „Himalajų gyventojų ilgaamžiškumo paslaptimi“. Uogos raudonos, rūgščiai saldžios vertinamos dėl jų maistinių savybių. Vietiniai gyventojai goji uogomis gardina ryžių košę, sriubas, pupelių ar daržovių patiekalus. Iš goji uogų daromos arbatos, dažnai su chrizantemomis, baltąja arbata arba puerh. Tibeto ir Kinijos tradicinėje medicinoje goji uogos vartojamos kaip priešuždegiminė priemonė. Jas rekomenduojama vartoti norint pagerinti inkstų, kepenų, plaučių veiklą, sustiprinti regėjimą, imunitetą, nervų sistemą, didinti darbingumą ir ištvermę. Tibetiečiai goji uogas vadina laimės uogomis, kurios pašalina liūdesį. Šios uogos – ne tik amžinos jaunystės eliksyras, tai ir prieinamas būdas pasiekti ilgaamžiškumo. Goji uogose gausu mineralų, turi daugiau kaip 30 pagrindinių makro ir mikroelementų, taip pat sveikatai reikalingų ir retai maiste pasitaikančių jodo bei germanio. Jose gausu amino rūgščių, jos turi vitamino C ir B grupės vitaminų, turi polisacharidų, kurie aktyvina ir palaiko imuninę sistemą, turi antioksidantų – fenolių ir karotinoidų (beta-karotino, likopeno, liuteino, kriptoksanktino ir kt.). Goji uogos turi du kartus daugiau antioksidantų nei žalioji arbata, tris kartus daugiau nei mėlynės ir penkis kartus daugiau nei spanguolės. Labiausiai vertinamas antioksidantas – tai zeaksantinas, kurio goji uogose net 70 proc. Zeaksantinas reikalingas akių vyzdžiams ir tinklainei.